Viešpats tesuteikia mums malonę būti gailestingais, padėti gyvenime sutinkamiems kenčiantiems žmonėms, sakė popiežius Pranciškus antradienio rytą aukodamas Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje. Šios dienos Mišių Evangelijoje šv. Lukas pasakoja apie mirusio vienturčio našlės sūnaus pagydymą prie Najino miesto vartų. Pamatęs laidotuvių eiseną ir mirusio sūnaus verkiančią motiną, Jėzus jos pagaili, prieina ir prikėlęs mirusį sūnų sugrąžina jį motinai. Homilijoje komentuodamas šią sceną popiežius ją išskaidė į tris momentus: „pagailėti“, „prieiti“, „atiduoti“.
„Gailestis, - sakė Pranciškus, - tai įtraukiantis jausmas, tai širdies būsena, tai visą žmogų apimantis jausmas. Pagailėti tai ne tas pat kaip sakyti „o, kaip man galia“, „kokie vargšai žmonės“. Tikras gailestis tai įsijautimas, kentėjimas kartu su kenčiančiu žmogumi. Viešpats įsijaučia į vaiko netekusios našlės skausmą. „Kodėl gi Viešpatie dabar nesikreipi į minią, kodėl nekalbi miniai? Palik tą našlę ramybėje... toks yra gyvenimas... visokių tragedijų nutinka...“ Ne. Jam našlė ir miręs jos vienturtis sūnus svarbiau už minią, kuri jį sekė ir kuriai jis kalbėjo. Kodėl? Dėl to, kad jo širdis, kad jis visas įsijautė į tos moters skausmą. Viešpats su savo gailestingumu įsijautė į šį atvejį. Jis pagailėjo“.
Nuoširdus gailestis, tęsė Šventasis Tėvas, skatina priteiti, prisiartinti prie kenčiančio žmogaus. Mes galbūt matome daug tokių situaciją, bet matyti, tai ne tas pat kaip prieiti. „Prieiti tai prisiliesti prie tos tikrovės. Prisiliesti. Nežiūrėti iš tolo. Jėzus pagailėjo – pirmas žodis. Ir jis priėjo – antras žodis. Po to seka stebuklas. Jėzus nesako: „Iki pasimatymo, aš toliau einu savo keliais“. Ką Jėzus šią akimirką padarė? Jis prikėlė iš numirusių vaiką ir atidavė jį motinai. Atidavė – trečias žodis. Jėzus daro stebuklus tam, kad atiduotų, kad sugrąžintų žmones į jiems skirtą vietą. Tai ir yra išganymas. Dievui pagailo – pagailo mūsų – Jis savo Sūnuje prie mūsų prisiartino ir sugrąžino mums Dievo vaikų orumą. Jis mus visus naujai sukūrė“.
Ir mes, sakė popiežius, sekime Viešpaties pavyzdžiu. Ir mes, kaip jis, pasilenkime prie kenčiančio, padėkime jam. „Kiek kartų televizijos žiniose ir laikraščių puslapiuose matome tragedijas... vienoje šalyje vaikai neturi ką valgyti, kitoje šalyje vaikai verčiami kovoti su ginklu rankoje, dar kitoje engiamos moterys, dar kitur kitos nelaimės! Vargšai žmonės... Verčiu puslapį, tarsi tai būtų literatūros kūrinys, arba įjungiu kitą kanalą, kur rodo muilo operą... Taip daryti nekrikščioniška. Šią akimirką norėčiau paklausti visų ir savęs paties: „Ar sugebu pagailėti kito žmogaus? Ar sugebu melstis? Ar mane paliečia tie vaizdai, kuriuos į mano namus atneša komunikavimo priemonės? Ar kenčiu kartu su tais žmonėmis? O gal tesugebu ištarti „vargšai žmonės“ ir gana?“ Jei tu nesugebi jų gailėti, tuomet prašyki malonės: „Viešpatie, duok man gailėjimo malonę“. (Vatikano radijas)
